MOMENTS OF MY LIFE

Esu žadėjusi papasakoti apie savo santykius su fotoaparatu ir fotografija. Tai štai, gavosi toks ne trumpas pasakojimas.

Net nežinau, kuriuo momentu tiksliai į mano gyvenimą atėjo fotografija. Turbūt ji lydi mane nuo pat pirmųjų mano dienų. Mano tėtis tuomet žavėjosi juostine fotografija. Taip, taip, tai buvo pakankamai seniai, kad apie skaitmeninius fotoaparatus tais laikas tikriausiai net fantastiniuose filmuose nerodė. Ir nors buvau visai maža pupa, ir, žinoma, kad neatsimenu, kaip tėtis tamsiame vonios kambarėlyje ryškindavo juosteles, esu labai dėkinga jam už tai, kad tada jam buvo įdomi fotografija ir turiu daug prisiminimų iš pirmųjų savo gyvenimo metų.

 

Man augant labai mėgdavau žiūrėti nuotraukas. Pamenu, kaip visuomet prašydavau močiutės parodyti senuosius fotoalbumus. Ir galėdavau juos vartyti valandų valandas… Tik vienas mygtuko paspaudimas, o tu metai iš metų gali prisiminti tą sustabytą akimirką, pagautą emociją, išgyventą jausmą, atrodo, kad net to momento kvapą gali pajausti. Taip nuostabu kurti prisiminimus.

Vėliau atsirado “muilinės”, na tie fotoaparatai, kur įdedi fiksuoto kiekio kadrų juostelę ir tiesiog spaudi mygtuką. Turėdavom daugiausiai 36 galimybes padaryti skirtingas nuotraukas ir ginkdie, kurią nors sugadinti… Su nekantrumu laukdavau tos akimirkos, kada galėsiu pasiimti laboratorijoje atsapausdintas nuotraukas ir pažiūrėti, kas gi gavosi.  O kai toks stebuklas kaip video kamera atsirado mūsų šeimoje (taip taip, tokia su VHS kasetėmis), man labai norėjosi fiksuoti kuo daugiau “judančių” akimirkų…

 

Paauglystėje laiką užėmė kitokie hobiai ir užsiėmimai, ir dabar man labai gaila, kad šalia šokių, keramikos ir pianino pamokų tiesiog tuo metu ir toje vietoje nebuvo fotografijos… Fotografija ir video liko praeity, galbūt todėl, kad artimoje aplinkoje niekas tam nebeskyrė dėmesio, na išskyrus močiutę, kuri progai pasitaikius, traukdavo “oldskūlinę muilinę”. Bet, žinot, paauglystė…

 

Laikui bėgant save pagavau, kad pomėgis fiksuoti akimirkas niekur nedingo. Kai mus pasiekė toks stebuklas, kaip išmanieji telefonai leidžiantys fotografuoti neblogos kokybės nuotraukas ir įrašinėti video, mano telefono atmintis buvo nuolat perkrauta. Ir ne todėl, kad fotografavau viską iš eilės. O todėl, kad vieną ir tą patį kadrą man reikėjo nufotografuoti iš kelių skirtingų kampų, kad turėčiau tą vienintelį – geriausią. Bet vis tiek dar tada nežinojau, kad fotografijoje yra taisyklės, yra daug techninių dalykų, leidžiančių išgauti vieną ar kitą kadrą. Gal todėl mano nuotraukos nebuvo tokios, kuriomis aš iš tiesų buvau patenkinta, o užsispyrimo ir/ar kokio nors artimo palaikymo neturėjau. Nors turbūt per mažai norėjau.

Na ir kai jau sutikau savo būsimą vyrą, jis man pravėrė langą į tikros fotografijos ir video pasaulį. Kai šalia nuolat buvo žmogus besidomintis fotografija, vis labiau jutau norą paimti į rankas ir išbandyti profesionalią techniką. Mano vyras patikėjo man savo brangią kamerą, surado reikiamus naujokų kursus, kritikavo ir palaikė. Ir šiandien aš jam esu labai dėkinga, nes pagaliau atradau tai, ką galiu daryti be paliovos. Kas pagaliau leidžia mano vidiniam kūrybiškumo paukšteliui čiulbėti ir skristi. Aš labai džiaugiuosi, kad šalia yra žmogus, su kuriuo galiu dalintis šiuo savo pomėgiu ir iš kurio galiu mokytis. Laimi, myliu tave!

 

Nesu nei profesionalė, nei daug pasiekusi, bet turiu veiklą, kuri teikia man daug džiaugsmo ir leidžia man tobulėti kaip asmenybei. Tai buvo/yra viena mano svajonių. Kaip jau esu sakiusi, pažadėjau sau, savo svajones pildyti. Šiuo metu gilinu žinias ir praktikuoju tiek fotografiją, tiek video kūrimą. Daug kas sako, kad turėčiau pasirinkti kurį nors vieną užsiėmimą. Bet man patinka abu ir bent jau kol kas rinktis aš nenoriu ir neketinu. Galimybė kurti video lyg papildo ir pratęsia fotografiją. Su viena nuotrauka tu gali išreikšti emociją, sustabdyti akimirką, o su video, gali papasakoti visą istoriją. Todėl fotografuodama nesusilaikau ir pradedu filmuoti. Toks procesas tikrai nelengvas, bet aš nesirenku saugaus kelio. Kaip jau rašiau startuodama su šiuo blogu, kad čia noriu dalintis savo nuotraukomis/ fotografijomis/ video/ kūrybiniais projetais. Tikiuosi, jums patiks, o gal net sulauksiu ir kritikos;)

Jei kas paklaustų, ką mėgstu įamžinti ir paversti puikiais prisiminimais, tai mano fotoalbumuose ir video archyvuose dažniausiai atsiranda laimingi žmonės, jiems svarbios akimirkos ir netgi jų kasdienybė, bei, žinoma, kelionės. Pats nuostabiausias jausmas yra matyti nufotografuotų žmonių šypsenas ir džiaugsmą, kai jie žiūri mano užfiksuotas akimirkas.

 

Šiame poste sudėjau savo tėvelio prieš daugiau nei 30 metų darytas mūsų šeimos nuotraukas, nes tai man labai brangūs prisiminimai ir turbūt visos mano meilės fotografijai pradžia.

O jūs ar mėgstate fotografuoti? Jei taip, tai ką? O gal patinka filmuoti? Būtų šaunu turėti daugiau bendraminčių. O galbūt jūsų hobis yra visai kitoks, bet teikiantis jums ne mažiau malonumo, nei man fotoaparatas? Pasidalinkite, man smalsu.

 

Su meile, Elena  🖤